9 skyrius

Viską stebėją žmonės iš šalies buvo išsprogusiomis akimis.Aš jų atsiprašiau, jie linktėlėjo.Atrodė, kad tokias nesąmones mato kiekvieną dieną. Elektrėnai jau matėsi, JUstina daugiau prie mūsų nelindo. Jai pila kraujas bent pusvalandį, todėl teko jaudintis.Juk jei vairuotojas pamatys, ką pasakys?
***
Tuojau išlipsime.Pirmos vistiek nebūsime- taip nusprendėme su Ieva.Justė tegu pirma būna. Oi, pamiršau paminėt: juk Justina turi vaikiną. Vincas, mūsų vadinamas Vinciuks. Jis ją saugo kaip savo akį.O kaip supratau, tai ji pas jį važiuoja, nes jis čia turi namą...Autobusiukas jau sustojo.Ir tada išgirdau savo telefoną. Aišku, mama bus. Ieva dar spėjo pašnibšdėti, kad Justė jau lipa. Na, o išsitrauksu telefą laukė dar viena staigmenėlė. Tai buvo ne mamytė ar tėtukas.Tai buvo Vinciukas.
- Nu labūnas.
-Ko čia skambini,Vinciuks? Labū dienū.
- O gal ne ten?
Tada išvydau Vincą.Per visą kūną perbėgo širbuliai.Su Ieva išlipome.
Gerai, kad Vincas buvo protingas.Nepradėjo su kumčiu.Bet pasakė tokią litaniją, kad vos nenumiriau.
-Ema, truputį dramtyk save. Justai dabar labai blogai, svaigsta galva.
-Galvoji Emutei nesvaigsta?- Ieva tikra šaunuolė, įsikišo toj vietoj.
-Nu galbūt.Bet aš ne apie tai. Ema, aš tave....
- MYLIU? WTF? Nesakyk kad "apkabinu", "branginu" ir taip toliau...
- Ne, aš tavęs nemyliu, norėjau pasakyt, kad aš tave uždaužysiu, šyptelėjo ir nuėjo.
-Nu ir durnius, -sakau Ievai.
- Jei jis būtų pasakęs "myliu", bučiau nežinau ką padarius.
Gerai, kad jau laukė Ievos tėtis. Jis tik dabar atvažiavo.
-Nu kip merginos?
-Labadiena, viskas gerai.
-Tai tada važiuojam.
Aš jau ELEKTRĖNUOSE!!!

8 skyrius

O taip, Justina! Negaliu patikėti, ji sėdi tarp mūsų su Ieva ir žiūri į mane. Užsiveda žiaurus pokalbis.Nenoriu jo prisimti, bet teks! Jis atrodė, truko amžinybę. Negaliu pakesti jos. Išgirstu kuo ramiausiai "labas".
-Labas, kvėša.Nu, Elektrėnų žiburiai kuo tave sugundė...
-Manau, meilė...- Ieva įsikiša.
- Meilė meile, bet aš važiavau ne dėl jos.
-Dėl ko gi, Justinėle?-bandau vaidint, kad ji ir priešė, ir draugė.
- Dėl jūsų.Noriu tavęs atsiprašyti.
-Tik tiek?
- Hmmmm....
-Suprantu, kad ne.Atsiprašyk ir padaryk man staigmeną.Jei aš nustebsiu, atleisiu.Bet tik žodiškai, širdyje ne.
- Ane?
- Nu aaaaa....
Ir ji sugriebė rankomis mano kaklą. Man pradėjo svaigti galva, tai mano pati trapiausia kūno vieta. Tada įsikišo Ieva.
-Gal tu durna? Ką tu darai, debile? Nori į snukį matau.
-Gal tu norėtum?
- Aš norėčiau užvot tau.
Supratau, kad Ieva jai negalės duot į veidą, nes Justė stovėjo nusisukus. Bet mano rankos buvo laisvos ir aš tai padariau.Vožiau.Iš JUstinos nosies sriūvo kraujai ir aš pasakiau:
-Bus karas ne tik žmonių.Bus ir mano ir tavo.Jei neišlipsi kitoje stotelėje, tada įvyks karas. Girdi?
Iš Justinos pasipylė ašaros.Ir ši pasitraukė į kitą kėdę.Tada Ieva prisitraukė prie manęs.
-Pletkas pletkais, bet matei, JI VERKĖ.
-Tegu.
-Nu jo, gerai vožei.
-Ji žino mano silpniausią vietą, o aš jos. Manau, padariau teisingai.
-Nu jooo...Tu super.

Po supratau, kad padariau klaidą.

7 skyrius

Ilgai tenka važiuoti. Mes, kaip visada, apsikeičiame iPod`ais ir klausomės tos muzikos.Ieva dievina senienas, kaip The Beatles ir aš jai surandu tokių gerų dainų, kad ji kiršta. O pati man ji "įpučia" sunkiajo roko, paprasto roko, kokių Red Hot Chilli Peppers dainelių ir klausaus aš. Bet jei man patiko kokia daina, nesisiunčiu- siunčiu tokias, kokios patinak Ievai.Čia mūsų draugystė...Ir dabar apie ją pradėjau galvoti. Kaip keista, kai mikriuke tu gali susirasti tokią draugę, kuriai gali papasakoti apie darželio laikus! Ir ši viską išklausys, pati pasakys kad buvo padarius "sysių" į kelnes ir tu su ja juoksies, nors tau tik 13, o jei 21. Kai taip sumasčiau, pasigirdo "ROCK EVER" šūksniai kurie mane išvedė iš proto. Taip supykau ant iPod`o, kad vos jo nenumečiau nat žemės. Ir sutikau Ievos žvilgsnį.Pamačiau, kaip ji sustapdė dainą ir keistu žvilgsniu pažiūrėjo į mane.
- Gal sudurnėjai?
- Jo, žinok man reik į durnyną.
-Okay, įdomu ar Elektrėnuose jis yra.
-Turbūt,- ir pradėjau juoktis.
Ji taip pat nusijuokė ir vėl pasileido dainą.O aš tada pradėjau galvoti.Galvojau apie viską.Žiūrėjau pro langą ir man išsprūdo ašara, kai pagalvojau, kad galiu netekti tiek draugų, ir Ievos. Tada nežinočiau gyvenimo.Ji gali išvažiuoti! Košmaras. Ir mano petį palietė kažko ranka.Truputį išsigandau, nes buvo sudrumstos mano mintys ir šiaip-tai buvo netikėta. Atsisukau. Ir kaip jūs galvojate, ką aš pamačiau? Tai buvo ne Ieva, ne Silvija. Tai buvo mano klasės priešė Justina.

6 skyrius

... įeiti į Akropolį.Pirmiausia nuėjome į Reserved, nes Silva labai mėgsta šią parduotuvę. Ji patis au nieko neišsirinko, bet mums išrinko nerealius rūbelius.Tai: maikutė su kiškučiu, skinny džinsai, maudomas, rankinės (dvi-viena didelė geltona, kita- juoda maža).Dar visokių karolių. Man iš tiesų pirmiausia niekas nepatiko, bet po to...Myliu tuos rūbus. Ievai taip pat išrinko maikučių, rankinių, sijonų, bridžių, šortų ir t.t. Kol apėjome visas parduotuves, turėjome penkis maišus.
-WOW, turbūt į taksi netilps,- sukrizeno Ieva.
- Jo, vairuotojas turbūt apalps, jei neturi shopingės žmonos, - juokiausi aš.
- Nu, merginos, norit kur- į Vero Cafe, picos ar į Maximą einam?
-Silvija, mėgsti Maximos maistą? Aš nuo apsivemiu.
- Taip, Ievai rimtai nuo jo blogai, vieną kartą užvalgė, po to sako, noriu į tualetą. Laukiu jo ir išgirstu tokį garselį...Vemimo,- jau atsisėdusi pasakojau aš, nes bučiau nuvirtus iš juoko.
-Ane?- Silv patikėjo.
-Okay, einam į Vero Cafe.
-Aš noriu ko nors daugiau,- sakau aš.
Ieva taip pat palinksėjo.Nuėjome, pavalgėme ir sustapdėm mikriuką.Bet pirmiausia atsisveikinome su Silvija ir pažadėjome , kad ateisime į jos trobelę.
***
Oh, kaip ilgai tie autobusai! Jau laukiam gal 10 minučių, o to "mažiaus" kaip nėra, taip nėra.Bet mes neleidžam laiko veltui.Kalbam apie skudurus, apie Silviją ir apie tą prakeiktą autobusiuką.Ir apie... karą. Visos televizijos tik ir kalba: pas mus aties kiniečiai, bus karas, slėpkitės ir taip toliau. Dabar jau pusvalandis kaip laukiame ir pamatome tą autobusiuką.
-Merginos, labadieną, atsiprašome už vėlavimą.
-Kitą kartą neatleisim, labadiena, - vairuotojui sako Ieva ir nusijuokia. Aš jai pritariu:
-Spėjom jau sušalt,- juokiauosi.Visi dabar kikena ir mes atsisėdame. Prasideda ilga kelionė į Elektrėnus.Į sodybą.

5 skyrius

Ieva bandė prisiminti, ką mes darėme, kai ji grįžo padėjusi Tėją.
- Tu grįžai, aš viską susikrovaiu, tada tu susikrovei,- nerišliai pradėjau prisiminti.
- Tada aš paėmiau raktus į rankas ir juos palaikiau, ar ne?
- Taip, Ieva, taip! Ir tada nubėgai pasiimti daugiau pinigų ir figos.
- Jėė, gerai sekas.Dar ne shelerozė,- kikena Ieva.
-Aha. Ir grįžai su raktais.Aš išėjau į lauką ir žiūrėjau, kaip tu rakinai, gerai prisimenu.
- Bet kažko nepadariua su tomis durimis.
- Tu jų nepatikrinai, ar užrakinai, va dėl ko mes čia streikuojam.
- Ema, tu liux žmogus.
- Okay okay, mums tuojau reikės išlipt.
- Pažiūrėk kur mes esam, mums dar penkiolika minučių važiuot.
- Nu aš juk iš kaimo.
-Jo.
-Viskas gerai, kas gerai baigesi, ar ne Ieva?
-Baik filosofuot.
- Baikit šnekėt, jei galit, noriu susikaupt,- išgirstame ramų balsą ant "vieno žmogaus" sedynės sėdinčią moterį. Juodais plaukais, žaliomis gražiomis akimis ji kažką mąsto.Apsirengusi klaikiai, kaip sako Ieva.O aš suprantu, kad ji orginali...Su žaliu ilgoku sijonu, geltonu maudymuku (taip taip), prisidėjusi daug papuošalų.Visai gražu.Akys užkliūna už batų.Dieviškos platformos.
-Kur jūs pirkote šias platformas?- nesigėdinant klausiu.
- DEICHMANN. Koks tavo vardas?
-Mano Ema, mano draugės Ieva.
Ieva linkteli.Ir tada prasideda pokalbis.Su ja kalbame apie madą, apie ją, apie VISKĄ. Atspėjau, ji nori būti labai orginali, taip apt važiuoja į Akropolį.Vis Ievos paklausiu, ar ji nepyksta,kad aš su ja nebendrauju. Žinoma, ta sako "aš džiaugiuos", kaip visada.Tada prabylame apue Elektrėnus, kur yra Ievos tėvų sodyba.
Pasirodo, ši mergina, kurios vardas Silvija, ten turi tokį namelį.Paklausė, ar mes galėtume pas ją ateiti ir nupasakojo, kur jis yra.
-Okay, bet mums reikia lipti?, atsakau aš.
-Taip taip, matyti Akra, - nusijuokia Silv.
Kaip gera pasakyti "prie stotelės sustokit". Ir išlipti.Kaip gera turėti dar vieną didelę draugę (nes jai jau virš dvidešimt). Kaip gera....

Rašytojos laiškelis

Džiaugiuosi, kad šią istoriją seka jau du žmogeliukai. Ačiū :):) Tikiuosi su laiku sekėjų didės, o istorija idomės. Dabar krimskite ketvirtąjį pranešimą :)
Medeina

4 skyrius

Su Ieva nusprendėme nulipti pažiūrėti, nors kojos neklausė. Tyliai, kiap pelytės, truputį persirvetėme prieškambario link.Ir jūs isivaizduokit, kaip nugriuvo jos močiutė... Abi nulekėm, pastatėm ją ant kojų. Moteris sakė, kad labai įsigando mudviejų.Ieva, pabučiavo močiutę, pasodino į krėslą. Šios moters vardas buvo Irena. Na, ji papasakojo, dėl ko čia atėjo.


- Pasimti Tėjos atėjau,ar užmiršai, Ievute? Štai senelis laukia mašinoje, sudėk visą maistą, užrišk Tėjai pavadėli, padaryk viską. Gal galėtum tu, mergaite, mane pakelti?

-Močiute, čia Ema, argi nebeprisimeni?

-O, prisimeni tave, galbūt pameni, kai valgei maža būdama korį?

Aišku, kad prisimenu.Dar ir kaip. Taip Irenai ir pasakiau. Tada paėmiau senyvą moterį už rankos ir pakeliau.Ši padėkojo. Ievai net nereikėjo padėti, greitai ji apsisuko, sutvarkė Tėją ir nuvedė pas senelį į mašiną.Tuo tarpu aš susikroviau daiktus į savo rankinę.Lūpdažis, blastienų tušas, pinigai, telefonas, akiniai...vos neužmiršau iPod.Štai ir viskas. Puiku. Grįžo Ieva. JI taip pat viską pasiemė ir mes iškeliavome stotelės link.
***
Oi, kiek dar reiks laukti... Mikriuko kaip nėra, taip nėra. Su Ieva jau pradėjome nervuotis.Bet tolumoje išvydau mūsų mikro skaičiuką ant geltonos mašinėlės.
-O, pažiūrėk, atvažiuoja.PAGALIAU.
Ieva palinksėjo kalba.Išsiėmė penkis litus, o aš jai du penkiasdešimt atidaviau.Kol pinigus suieškojome, mikriukas priardėjo, aš pakėliau ranką ir jis sustojo.Paklausiau vairuotojo:
-Į Akropolį?
-Taip, žinoma,- šis malonus vyriškis nusišypsojo.
-Už du,- duodama penkių litų monetą prabilo Ieva. Vairuotojas palinksėjo galva.
Atsisėdome.Tada Ieva prakalbo apie namus.Aš virpančiu balsu paklausiau, ar mes juos užrakinome.O ne....

3 skyrius

Štai, mes jau pas Ievą namuose. Pasidėjau savo tašę.Ieva pajuokavo: "Ten turbūt akmenų įsidėjai, kad taip sunku?".Nes kai buvome mikroautobuse, ir turėjome iš jo išlipti (ir įlipti, bet tada nebuvo problemų) , vos visi rūbai neatsidurė ant žemės, nes aš susvyravau nuo sunkumo ir vos "nedribalinau". Gerai, kad Ieva stovėjo priešais mane ir tuo metu atsisuko, o būtų mano rūbams "chana".Po to abi ilgai juokemės, o aš apkabinau Ievą taip stipriai, kad ta net atsirūgo :D. Bet viskas gerai, kas gerai baigesi, ar ne? Dabar aš Ievos lovoje guliu, laukiu, kol ji įjunks kompiuterį.Na, štai, ji jua eina į savo "Facebokk`ą".Nors blogai matau, bet perskaičiau jos žinutę.Ten buvo parašyta... "myliu tave, zuiki".Vos nenusijuokiau,bet buvo smalsu, ką ji vadina "zuikiu".Piktelėjusiu balsu paklausiau:
- Kas čia per "zuikis"? Neslėpk.
Paskutis sakins buvo todėl, nes ji nuleido interneto langą.
-Ai, žinai, Ema, čia toks Vytautas.
Suprunkčiau.Negalėjo tėvai durnesnio vardo duot.
-Tipo tu jį MYLI?
Paryškinau tą žodį.
- Ema, baik tu.Aš apsimetu koškokia Aiste Sabutyte ir jam kažkokias kvailas nebūtas daineles dainuoju.Tas tiki. Paėmiau iš "One" tos tavo klasiokės Barboros nuotrauką.Sakė, kad jam patinka pūsti žandai.
Taip pradėjau kvatoti, negalėjau sustot. Aistė Sabutytė, Vytautas ir dar ta Barbora "Radvilaitė"... Juokiausi. Ilgai. Po to jei pasakiau tiesą:
- Tu išprotėjai.Jei nenori atskleist, kad tu Ieva Likonaitytė, tai... kam tada pradedi? Nu žodžiu, duok man kompą.
Ieva susigėdo.Ir išsipasakojo.Kad jos tėvai nori parduotuti šiuos namus ir emigruoti į Angliją.Ji tam prieštarauja, bet jie jau ruošes pirkti bilietus.Ir ji važiuotų tik su mama, nes tėtis turi užbaigti darbus.Ir todėl ji pradėjo kvailiot.Detalės tegul lieka paslaptį, bet štai...Štai kas nutinka.Abi apsiverkėm. Po to aš pasiūliau:
-Galbūt jau varykime į Akrą?
-Taip, Ema, tu mano best friend.
Apkabinau ją. NUusišluostėme ašaras ir jau lipome į apačią.Tik išgirdome raktų girgždėjimą...Abi vos nesuklikome.Kas tai?

2 skyrius

O Dieve, skambino Ieva! JUk ji vakar sakė, "jei paskambinsiu, mūsų kelionei kažkas atsitiko".Ir dabar matau telefone vardą Ievą.Vakar mes kalbėjomės gal valandą, išleidom visą sąskaitą, todėl nusprendėm nesiskambinėt-buvom viską iki smulkmenų aptarusios.Nubėgau į kitą kambarį.Tik tada susiprotėjau pakelti ragelį.Sušukau:
-Kas atsitiko?!
Po to prisiminiau, kad reikia pasilabinti, tą ir padariau.Ievą tą patį padarė.
-Kas atsitiko?Dėl ko skambini? Ar kažkas atsitiko mūsų kelionei? Ar pametei bilietus? Kas atsitiko???
Ragelyje išgirdau juoką.Apipylussi Ievą klausimais, truputį nusiraminau, nes žinojau-teks jei nors į vieną klausimą atsakyt, nesiliausiu jei nieko nesakys.Ji tai žino. Ragelyje pasigirsta prikimęs nuo juoko balsas:
-Ema, gal tu pakvaišai? Bilietus pametė ! O, moki juokint žmones.Nesijaudink,nieko neatsitiko.Skambinu dėl to, nes man reikia į "Akropolį" maikučių, sporbatukų, kitokių niekučių.Ar varysi su manim?Nusipirksi kokias gladiatores, juk sakei, kad nori.Žinai, aš jau mikriuke.Varau pas tave.Prie "Expresso".Greičiau ruoškis.
-Taip, gerai, varykim.Man ir reikia niekučių.Tik ar aš jau nebegrįžiu į namus?
-Nebe.Atsisveikink su mamyte ir varyk.Nu iki, čia mikre viskas blogai, nieko nesigirdi.
- Ok, man iki Kryžiaus nueit, ar pas mane prie namų prieisi?
-Eik pro tą žiaurų taksą, susitiksim.
-Man imti savo drabužių tašę?
-Viską imk, ką turi.Planą pasakysiu vėliau.Nu man jua tuojua reiks stot, iki.
-Iki.
Štai ir baigėsi mūsų pokalbis.Bėgau, viską paaiškinau mamai, suvalgiau visą savo sumuštinį.Lekiau kaip vėjas į savo kambarį, apsimoviau bridžiukus, maikutę. Pasiėmiau savo rankinę ir tašę.Lekiau į apačią.Įsidėjau iPod`ą ir...išlekiau pro duris nepasiėmusi pinigų ir neatsisveikinusi.Turėjau grįžti. Susiruošiau gal per ~7 minutes. Po dešimties susitikau Ievutėlę. Apsikabinome, pasisveikinome, ir Ieva pradėjo sakyt savo planą.
- Dabar turim bėgti, kad pasigautume miroautobusą. Tada važiuosim į mano namus, pasidėsi savo kuprinę, pavalgysim, pagersim ir važiuosim be nieko į Akrą.Apsipirksim ir vėl atgal į mano namus. Tada pasimsime tašes, įsigviesim taxsi, nuvažiuosim prie autobusų stoties ir paliksim Kauna.Ok?
Sutikau.Jau lipame į mikriuką...

1 skyrius

Gražus rytas...Šviečia saulė. Atsikėliau.Pramerkiau akis.Tingėjau lipti iš lovos, todėl pasiklausiau, kas vyksta apačioje.Mama kažką kepa...pauosčiau... O, tai mano mėgstamas patiekas- batonas su kiaušiniu!Juk vakar jos paprasčiau, kad iškeptų, nes...O taip, atėjo ši diena! Šiandien važiuoju pas Ievą į sodybą. Jėė. Ieva yra mano geriausia draugė, todėl taip laukiu. Ir šiaip su ja fainai ;) Klausausi toliau.Įdomu viską "stebėti" iš šalies. Žinoma, įjunktas televizorius. Tėtis be jo negali gyventi.Tiesa, dabar beveik niekas nebegali gyventi be šios "dežės". Žinoma, kalba apie būsimą karą.Plepa, kad plepa...Visi dabar taip. Kažkodėl nesiklausau, ką ties kalba. Bet vistiek išgirstu sakinį, kuris man užkniaužę kvapą: " Karas bus.Ir greitai. Jo mes neišvengsime." Kažkodėl šie sakiniai man įsideda į galvą. Nežinau kodėl.Pašoku iš lovos.Nenoriu daugiau gulėti ir klausitis.Nutipenu į vonią. Vaidinu apsimiegojusią. Nulipu į apačią.Neklydau. Mama kepa mano batonėlius... Atsisėdu ant sofos.Žiovauju.
- Labas rytas, Emute,- nusišypso mama. Aš apsimiegojusiai atsakau:
- Labas. Kepi ką prašiau?
-O taip. Prisimeni, ką sakiau? Ką sakiau reikia įsidėti į kelionę? Ar jau pamiršau, kad išvažiuoji? Suprungčiu.Kaip galima pamiršti tokį dalyką? O ką man reikia įsidėt? Ai, žibintuvėlį.
- Gerai įsėdėsu, pirmiausia noriu kavos.
- O kada valgysi?- kaip visda užknisa mama.
- Mama, gal aš jau nemaža? Man jau trylika, jei nori žinot. Kada norėsiu, tada pavalgysiu. Tėti nuveši iki sodybos Ievos? Ar man su tuo kur nusižiūrėjau autobusiuku varyt?
Iš tėčio nesuliaukiu atsakymo.Jis ismeigęs akis į teliką. Bet mama, aišku,viską žino ir grieštai atsako:
-Tėtis tavęs nenuveš. Ir baik kalbėt tokiu tonu.
Nukiūdinu užsikaist virtulį. Truputį laikas gal man pasipasakoti apie save, kol lauksime, kol užvirs vanduo.Taigi.Aš esu Ema, ne Emilija. Man trylika. Nemėgstu kai man kažkas lenda į "subinę". Noriu būt laisva, ko aš dažniausiai negaunu. Gal ir blogai darau pasakydama visą tiesą apie savo ydas ir užsispyrimus, bet neturiu apie ką daugiau pasakoti.Taigi:

• nevalgau iš kai kurių vietų, tarkim iš mūsų kaimuko krautuvės.Mnao užsispyrimas nuo mažens.Atseit ten viskas sena.Nors taip ir yra.
• Mėgstu pasižaipyt iš kitų drabužių.
• Nekenčiu arklių kvapo.
• Daug ko nevalgau.
• Labai bijau erkių, skurzdelių.

Beje, gyvenu Kauno rajone, nuostabiame kaime- Ringauduose.Iš viso dvi maisto parduotuvės.Liux, ar ne? Iš tikro tai nesąmonė.Užvirė vanduo. Einu darytis kavą, todėl tiek jums ir teko sužinoti apie mane. Tik užpyliau pasigirdo mano telofonas. Kas skambina? Tai...o ne!

Autorės komentaras

Tai ne kokia meilės istorija.Tai-išbandymų dienoraštis, tikra draugystė ir daug kitokių vaikiškų (ir paaugliškų) dalykėlių. Taip, vakiškai atrodys ši istorija, bet...noriu kažko KITKO, todėl ją ir kuriu :)