8 skyrius

O taip, Justina! Negaliu patikėti, ji sėdi tarp mūsų su Ieva ir žiūri į mane. Užsiveda žiaurus pokalbis.Nenoriu jo prisimti, bet teks! Jis atrodė, truko amžinybę. Negaliu pakesti jos. Išgirstu kuo ramiausiai "labas".
-Labas, kvėša.Nu, Elektrėnų žiburiai kuo tave sugundė...
-Manau, meilė...- Ieva įsikiša.
- Meilė meile, bet aš važiavau ne dėl jos.
-Dėl ko gi, Justinėle?-bandau vaidint, kad ji ir priešė, ir draugė.
- Dėl jūsų.Noriu tavęs atsiprašyti.
-Tik tiek?
- Hmmmm....
-Suprantu, kad ne.Atsiprašyk ir padaryk man staigmeną.Jei aš nustebsiu, atleisiu.Bet tik žodiškai, širdyje ne.
- Ane?
- Nu aaaaa....
Ir ji sugriebė rankomis mano kaklą. Man pradėjo svaigti galva, tai mano pati trapiausia kūno vieta. Tada įsikišo Ieva.
-Gal tu durna? Ką tu darai, debile? Nori į snukį matau.
-Gal tu norėtum?
- Aš norėčiau užvot tau.
Supratau, kad Ieva jai negalės duot į veidą, nes Justė stovėjo nusisukus. Bet mano rankos buvo laisvos ir aš tai padariau.Vožiau.Iš JUstinos nosies sriūvo kraujai ir aš pasakiau:
-Bus karas ne tik žmonių.Bus ir mano ir tavo.Jei neišlipsi kitoje stotelėje, tada įvyks karas. Girdi?
Iš Justinos pasipylė ašaros.Ir ši pasitraukė į kitą kėdę.Tada Ieva prisitraukė prie manęs.
-Pletkas pletkais, bet matei, JI VERKĖ.
-Tegu.
-Nu jo, gerai vožei.
-Ji žino mano silpniausią vietą, o aš jos. Manau, padariau teisingai.
-Nu jooo...Tu super.

Po supratau, kad padariau klaidą.

7 skyrius

Ilgai tenka važiuoti. Mes, kaip visada, apsikeičiame iPod`ais ir klausomės tos muzikos.Ieva dievina senienas, kaip The Beatles ir aš jai surandu tokių gerų dainų, kad ji kiršta. O pati man ji "įpučia" sunkiajo roko, paprasto roko, kokių Red Hot Chilli Peppers dainelių ir klausaus aš. Bet jei man patiko kokia daina, nesisiunčiu- siunčiu tokias, kokios patinak Ievai.Čia mūsų draugystė...Ir dabar apie ją pradėjau galvoti. Kaip keista, kai mikriuke tu gali susirasti tokią draugę, kuriai gali papasakoti apie darželio laikus! Ir ši viską išklausys, pati pasakys kad buvo padarius "sysių" į kelnes ir tu su ja juoksies, nors tau tik 13, o jei 21. Kai taip sumasčiau, pasigirdo "ROCK EVER" šūksniai kurie mane išvedė iš proto. Taip supykau ant iPod`o, kad vos jo nenumečiau nat žemės. Ir sutikau Ievos žvilgsnį.Pamačiau, kaip ji sustapdė dainą ir keistu žvilgsniu pažiūrėjo į mane.
- Gal sudurnėjai?
- Jo, žinok man reik į durnyną.
-Okay, įdomu ar Elektrėnuose jis yra.
-Turbūt,- ir pradėjau juoktis.
Ji taip pat nusijuokė ir vėl pasileido dainą.O aš tada pradėjau galvoti.Galvojau apie viską.Žiūrėjau pro langą ir man išsprūdo ašara, kai pagalvojau, kad galiu netekti tiek draugų, ir Ievos. Tada nežinočiau gyvenimo.Ji gali išvažiuoti! Košmaras. Ir mano petį palietė kažko ranka.Truputį išsigandau, nes buvo sudrumstos mano mintys ir šiaip-tai buvo netikėta. Atsisukau. Ir kaip jūs galvojate, ką aš pamačiau? Tai buvo ne Ieva, ne Silvija. Tai buvo mano klasės priešė Justina.

6 skyrius

... įeiti į Akropolį.Pirmiausia nuėjome į Reserved, nes Silva labai mėgsta šią parduotuvę. Ji patis au nieko neišsirinko, bet mums išrinko nerealius rūbelius.Tai: maikutė su kiškučiu, skinny džinsai, maudomas, rankinės (dvi-viena didelė geltona, kita- juoda maža).Dar visokių karolių. Man iš tiesų pirmiausia niekas nepatiko, bet po to...Myliu tuos rūbus. Ievai taip pat išrinko maikučių, rankinių, sijonų, bridžių, šortų ir t.t. Kol apėjome visas parduotuves, turėjome penkis maišus.
-WOW, turbūt į taksi netilps,- sukrizeno Ieva.
- Jo, vairuotojas turbūt apalps, jei neturi shopingės žmonos, - juokiausi aš.
- Nu, merginos, norit kur- į Vero Cafe, picos ar į Maximą einam?
-Silvija, mėgsti Maximos maistą? Aš nuo apsivemiu.
- Taip, Ievai rimtai nuo jo blogai, vieną kartą užvalgė, po to sako, noriu į tualetą. Laukiu jo ir išgirstu tokį garselį...Vemimo,- jau atsisėdusi pasakojau aš, nes bučiau nuvirtus iš juoko.
-Ane?- Silv patikėjo.
-Okay, einam į Vero Cafe.
-Aš noriu ko nors daugiau,- sakau aš.
Ieva taip pat palinksėjo.Nuėjome, pavalgėme ir sustapdėm mikriuką.Bet pirmiausia atsisveikinome su Silvija ir pažadėjome , kad ateisime į jos trobelę.
***
Oh, kaip ilgai tie autobusai! Jau laukiam gal 10 minučių, o to "mažiaus" kaip nėra, taip nėra.Bet mes neleidžam laiko veltui.Kalbam apie skudurus, apie Silviją ir apie tą prakeiktą autobusiuką.Ir apie... karą. Visos televizijos tik ir kalba: pas mus aties kiniečiai, bus karas, slėpkitės ir taip toliau. Dabar jau pusvalandis kaip laukiame ir pamatome tą autobusiuką.
-Merginos, labadieną, atsiprašome už vėlavimą.
-Kitą kartą neatleisim, labadiena, - vairuotojui sako Ieva ir nusijuokia. Aš jai pritariu:
-Spėjom jau sušalt,- juokiauosi.Visi dabar kikena ir mes atsisėdame. Prasideda ilga kelionė į Elektrėnus.Į sodybą.

5 skyrius

Ieva bandė prisiminti, ką mes darėme, kai ji grįžo padėjusi Tėją.
- Tu grįžai, aš viską susikrovaiu, tada tu susikrovei,- nerišliai pradėjau prisiminti.
- Tada aš paėmiau raktus į rankas ir juos palaikiau, ar ne?
- Taip, Ieva, taip! Ir tada nubėgai pasiimti daugiau pinigų ir figos.
- Jėė, gerai sekas.Dar ne shelerozė,- kikena Ieva.
-Aha. Ir grįžai su raktais.Aš išėjau į lauką ir žiūrėjau, kaip tu rakinai, gerai prisimenu.
- Bet kažko nepadariua su tomis durimis.
- Tu jų nepatikrinai, ar užrakinai, va dėl ko mes čia streikuojam.
- Ema, tu liux žmogus.
- Okay okay, mums tuojau reikės išlipt.
- Pažiūrėk kur mes esam, mums dar penkiolika minučių važiuot.
- Nu aš juk iš kaimo.
-Jo.
-Viskas gerai, kas gerai baigesi, ar ne Ieva?
-Baik filosofuot.
- Baikit šnekėt, jei galit, noriu susikaupt,- išgirstame ramų balsą ant "vieno žmogaus" sedynės sėdinčią moterį. Juodais plaukais, žaliomis gražiomis akimis ji kažką mąsto.Apsirengusi klaikiai, kaip sako Ieva.O aš suprantu, kad ji orginali...Su žaliu ilgoku sijonu, geltonu maudymuku (taip taip), prisidėjusi daug papuošalų.Visai gražu.Akys užkliūna už batų.Dieviškos platformos.
-Kur jūs pirkote šias platformas?- nesigėdinant klausiu.
- DEICHMANN. Koks tavo vardas?
-Mano Ema, mano draugės Ieva.
Ieva linkteli.Ir tada prasideda pokalbis.Su ja kalbame apie madą, apie ją, apie VISKĄ. Atspėjau, ji nori būti labai orginali, taip apt važiuoja į Akropolį.Vis Ievos paklausiu, ar ji nepyksta,kad aš su ja nebendrauju. Žinoma, ta sako "aš džiaugiuos", kaip visada.Tada prabylame apue Elektrėnus, kur yra Ievos tėvų sodyba.
Pasirodo, ši mergina, kurios vardas Silvija, ten turi tokį namelį.Paklausė, ar mes galėtume pas ją ateiti ir nupasakojo, kur jis yra.
-Okay, bet mums reikia lipti?, atsakau aš.
-Taip taip, matyti Akra, - nusijuokia Silv.
Kaip gera pasakyti "prie stotelės sustokit". Ir išlipti.Kaip gera turėti dar vieną didelę draugę (nes jai jau virš dvidešimt). Kaip gera....