Ieva bandė prisiminti, ką mes darėme, kai ji grįžo padėjusi Tėją.
- Tu grįžai, aš viską susikrovaiu, tada tu susikrovei,- nerišliai pradėjau prisiminti.
- Tada aš paėmiau raktus į rankas ir juos palaikiau, ar ne?
- Taip, Ieva, taip! Ir tada nubėgai pasiimti daugiau pinigų ir figos.
- Jėė, gerai sekas.Dar ne shelerozė,- kikena Ieva.
-Aha. Ir grįžai su raktais.Aš išėjau į lauką ir žiūrėjau, kaip tu rakinai, gerai prisimenu.
- Bet kažko nepadariua su tomis durimis.
- Tu jų nepatikrinai, ar užrakinai, va dėl ko mes čia streikuojam.
- Ema, tu liux žmogus.
- Okay okay, mums tuojau reikės išlipt.
- Pažiūrėk kur mes esam, mums dar penkiolika minučių važiuot.
- Nu aš juk iš kaimo.
-Jo.
-Viskas gerai, kas gerai baigesi, ar ne Ieva?
-Baik filosofuot.
- Baikit šnekėt, jei galit, noriu susikaupt,- išgirstame ramų balsą ant "vieno žmogaus" sedynės sėdinčią moterį. Juodais plaukais, žaliomis gražiomis akimis ji kažką mąsto.Apsirengusi klaikiai, kaip sako Ieva.O aš suprantu, kad ji orginali...Su žaliu ilgoku sijonu, geltonu maudymuku (taip taip), prisidėjusi daug papuošalų.Visai gražu.Akys užkliūna už batų.Dieviškos platformos.
-Kur jūs pirkote šias platformas?- nesigėdinant klausiu.
- DEICHMANN. Koks tavo vardas?
-Mano Ema, mano draugės Ieva.
Ieva linkteli.Ir tada prasideda pokalbis.Su ja kalbame apie madą, apie ją, apie VISKĄ. Atspėjau, ji nori būti labai orginali, taip apt važiuoja į Akropolį.Vis Ievos paklausiu, ar ji nepyksta,kad aš su ja nebendrauju. Žinoma, ta sako "aš džiaugiuos", kaip visada.Tada prabylame apue Elektrėnus, kur yra Ievos tėvų sodyba.
Pasirodo, ši mergina, kurios vardas Silvija, ten turi tokį namelį.Paklausė, ar mes galėtume pas ją ateiti ir nupasakojo, kur jis yra.
-Okay, bet mums reikia lipti?, atsakau aš.
-Taip taip, matyti Akra, - nusijuokia Silv.
Kaip gera pasakyti "prie stotelės sustokit". Ir išlipti.Kaip gera turėti dar vieną didelę draugę (nes jai jau virš dvidešimt). Kaip gera....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą