Rašytojos laiškelis

Džiaugiuosi, kad šią istoriją seka jau du žmogeliukai. Ačiū :):) Tikiuosi su laiku sekėjų didės, o istorija idomės. Dabar krimskite ketvirtąjį pranešimą :)
Medeina

4 skyrius

Su Ieva nusprendėme nulipti pažiūrėti, nors kojos neklausė. Tyliai, kiap pelytės, truputį persirvetėme prieškambario link.Ir jūs isivaizduokit, kaip nugriuvo jos močiutė... Abi nulekėm, pastatėm ją ant kojų. Moteris sakė, kad labai įsigando mudviejų.Ieva, pabučiavo močiutę, pasodino į krėslą. Šios moters vardas buvo Irena. Na, ji papasakojo, dėl ko čia atėjo.


- Pasimti Tėjos atėjau,ar užmiršai, Ievute? Štai senelis laukia mašinoje, sudėk visą maistą, užrišk Tėjai pavadėli, padaryk viską. Gal galėtum tu, mergaite, mane pakelti?

-Močiute, čia Ema, argi nebeprisimeni?

-O, prisimeni tave, galbūt pameni, kai valgei maža būdama korį?

Aišku, kad prisimenu.Dar ir kaip. Taip Irenai ir pasakiau. Tada paėmiau senyvą moterį už rankos ir pakeliau.Ši padėkojo. Ievai net nereikėjo padėti, greitai ji apsisuko, sutvarkė Tėją ir nuvedė pas senelį į mašiną.Tuo tarpu aš susikroviau daiktus į savo rankinę.Lūpdažis, blastienų tušas, pinigai, telefonas, akiniai...vos neužmiršau iPod.Štai ir viskas. Puiku. Grįžo Ieva. JI taip pat viską pasiemė ir mes iškeliavome stotelės link.
***
Oi, kiek dar reiks laukti... Mikriuko kaip nėra, taip nėra. Su Ieva jau pradėjome nervuotis.Bet tolumoje išvydau mūsų mikro skaičiuką ant geltonos mašinėlės.
-O, pažiūrėk, atvažiuoja.PAGALIAU.
Ieva palinksėjo kalba.Išsiėmė penkis litus, o aš jai du penkiasdešimt atidaviau.Kol pinigus suieškojome, mikriukas priardėjo, aš pakėliau ranką ir jis sustojo.Paklausiau vairuotojo:
-Į Akropolį?
-Taip, žinoma,- šis malonus vyriškis nusišypsojo.
-Už du,- duodama penkių litų monetą prabilo Ieva. Vairuotojas palinksėjo galva.
Atsisėdome.Tada Ieva prakalbo apie namus.Aš virpančiu balsu paklausiau, ar mes juos užrakinome.O ne....

3 skyrius

Štai, mes jau pas Ievą namuose. Pasidėjau savo tašę.Ieva pajuokavo: "Ten turbūt akmenų įsidėjai, kad taip sunku?".Nes kai buvome mikroautobuse, ir turėjome iš jo išlipti (ir įlipti, bet tada nebuvo problemų) , vos visi rūbai neatsidurė ant žemės, nes aš susvyravau nuo sunkumo ir vos "nedribalinau". Gerai, kad Ieva stovėjo priešais mane ir tuo metu atsisuko, o būtų mano rūbams "chana".Po to abi ilgai juokemės, o aš apkabinau Ievą taip stipriai, kad ta net atsirūgo :D. Bet viskas gerai, kas gerai baigesi, ar ne? Dabar aš Ievos lovoje guliu, laukiu, kol ji įjunks kompiuterį.Na, štai, ji jua eina į savo "Facebokk`ą".Nors blogai matau, bet perskaičiau jos žinutę.Ten buvo parašyta... "myliu tave, zuiki".Vos nenusijuokiau,bet buvo smalsu, ką ji vadina "zuikiu".Piktelėjusiu balsu paklausiau:
- Kas čia per "zuikis"? Neslėpk.
Paskutis sakins buvo todėl, nes ji nuleido interneto langą.
-Ai, žinai, Ema, čia toks Vytautas.
Suprunkčiau.Negalėjo tėvai durnesnio vardo duot.
-Tipo tu jį MYLI?
Paryškinau tą žodį.
- Ema, baik tu.Aš apsimetu koškokia Aiste Sabutyte ir jam kažkokias kvailas nebūtas daineles dainuoju.Tas tiki. Paėmiau iš "One" tos tavo klasiokės Barboros nuotrauką.Sakė, kad jam patinka pūsti žandai.
Taip pradėjau kvatoti, negalėjau sustot. Aistė Sabutytė, Vytautas ir dar ta Barbora "Radvilaitė"... Juokiausi. Ilgai. Po to jei pasakiau tiesą:
- Tu išprotėjai.Jei nenori atskleist, kad tu Ieva Likonaitytė, tai... kam tada pradedi? Nu žodžiu, duok man kompą.
Ieva susigėdo.Ir išsipasakojo.Kad jos tėvai nori parduotuti šiuos namus ir emigruoti į Angliją.Ji tam prieštarauja, bet jie jau ruošes pirkti bilietus.Ir ji važiuotų tik su mama, nes tėtis turi užbaigti darbus.Ir todėl ji pradėjo kvailiot.Detalės tegul lieka paslaptį, bet štai...Štai kas nutinka.Abi apsiverkėm. Po to aš pasiūliau:
-Galbūt jau varykime į Akrą?
-Taip, Ema, tu mano best friend.
Apkabinau ją. NUusišluostėme ašaras ir jau lipome į apačią.Tik išgirdome raktų girgždėjimą...Abi vos nesuklikome.Kas tai?

2 skyrius

O Dieve, skambino Ieva! JUk ji vakar sakė, "jei paskambinsiu, mūsų kelionei kažkas atsitiko".Ir dabar matau telefone vardą Ievą.Vakar mes kalbėjomės gal valandą, išleidom visą sąskaitą, todėl nusprendėm nesiskambinėt-buvom viską iki smulkmenų aptarusios.Nubėgau į kitą kambarį.Tik tada susiprotėjau pakelti ragelį.Sušukau:
-Kas atsitiko?!
Po to prisiminiau, kad reikia pasilabinti, tą ir padariau.Ievą tą patį padarė.
-Kas atsitiko?Dėl ko skambini? Ar kažkas atsitiko mūsų kelionei? Ar pametei bilietus? Kas atsitiko???
Ragelyje išgirdau juoką.Apipylussi Ievą klausimais, truputį nusiraminau, nes žinojau-teks jei nors į vieną klausimą atsakyt, nesiliausiu jei nieko nesakys.Ji tai žino. Ragelyje pasigirsta prikimęs nuo juoko balsas:
-Ema, gal tu pakvaišai? Bilietus pametė ! O, moki juokint žmones.Nesijaudink,nieko neatsitiko.Skambinu dėl to, nes man reikia į "Akropolį" maikučių, sporbatukų, kitokių niekučių.Ar varysi su manim?Nusipirksi kokias gladiatores, juk sakei, kad nori.Žinai, aš jau mikriuke.Varau pas tave.Prie "Expresso".Greičiau ruoškis.
-Taip, gerai, varykim.Man ir reikia niekučių.Tik ar aš jau nebegrįžiu į namus?
-Nebe.Atsisveikink su mamyte ir varyk.Nu iki, čia mikre viskas blogai, nieko nesigirdi.
- Ok, man iki Kryžiaus nueit, ar pas mane prie namų prieisi?
-Eik pro tą žiaurų taksą, susitiksim.
-Man imti savo drabužių tašę?
-Viską imk, ką turi.Planą pasakysiu vėliau.Nu man jua tuojua reiks stot, iki.
-Iki.
Štai ir baigėsi mūsų pokalbis.Bėgau, viską paaiškinau mamai, suvalgiau visą savo sumuštinį.Lekiau kaip vėjas į savo kambarį, apsimoviau bridžiukus, maikutę. Pasiėmiau savo rankinę ir tašę.Lekiau į apačią.Įsidėjau iPod`ą ir...išlekiau pro duris nepasiėmusi pinigų ir neatsisveikinusi.Turėjau grįžti. Susiruošiau gal per ~7 minutes. Po dešimties susitikau Ievutėlę. Apsikabinome, pasisveikinome, ir Ieva pradėjo sakyt savo planą.
- Dabar turim bėgti, kad pasigautume miroautobusą. Tada važiuosim į mano namus, pasidėsi savo kuprinę, pavalgysim, pagersim ir važiuosim be nieko į Akrą.Apsipirksim ir vėl atgal į mano namus. Tada pasimsime tašes, įsigviesim taxsi, nuvažiuosim prie autobusų stoties ir paliksim Kauna.Ok?
Sutikau.Jau lipame į mikriuką...

1 skyrius

Gražus rytas...Šviečia saulė. Atsikėliau.Pramerkiau akis.Tingėjau lipti iš lovos, todėl pasiklausiau, kas vyksta apačioje.Mama kažką kepa...pauosčiau... O, tai mano mėgstamas patiekas- batonas su kiaušiniu!Juk vakar jos paprasčiau, kad iškeptų, nes...O taip, atėjo ši diena! Šiandien važiuoju pas Ievą į sodybą. Jėė. Ieva yra mano geriausia draugė, todėl taip laukiu. Ir šiaip su ja fainai ;) Klausausi toliau.Įdomu viską "stebėti" iš šalies. Žinoma, įjunktas televizorius. Tėtis be jo negali gyventi.Tiesa, dabar beveik niekas nebegali gyventi be šios "dežės". Žinoma, kalba apie būsimą karą.Plepa, kad plepa...Visi dabar taip. Kažkodėl nesiklausau, ką ties kalba. Bet vistiek išgirstu sakinį, kuris man užkniaužę kvapą: " Karas bus.Ir greitai. Jo mes neišvengsime." Kažkodėl šie sakiniai man įsideda į galvą. Nežinau kodėl.Pašoku iš lovos.Nenoriu daugiau gulėti ir klausitis.Nutipenu į vonią. Vaidinu apsimiegojusią. Nulipu į apačią.Neklydau. Mama kepa mano batonėlius... Atsisėdu ant sofos.Žiovauju.
- Labas rytas, Emute,- nusišypso mama. Aš apsimiegojusiai atsakau:
- Labas. Kepi ką prašiau?
-O taip. Prisimeni, ką sakiau? Ką sakiau reikia įsidėti į kelionę? Ar jau pamiršau, kad išvažiuoji? Suprungčiu.Kaip galima pamiršti tokį dalyką? O ką man reikia įsidėt? Ai, žibintuvėlį.
- Gerai įsėdėsu, pirmiausia noriu kavos.
- O kada valgysi?- kaip visda užknisa mama.
- Mama, gal aš jau nemaža? Man jau trylika, jei nori žinot. Kada norėsiu, tada pavalgysiu. Tėti nuveši iki sodybos Ievos? Ar man su tuo kur nusižiūrėjau autobusiuku varyt?
Iš tėčio nesuliaukiu atsakymo.Jis ismeigęs akis į teliką. Bet mama, aišku,viską žino ir grieštai atsako:
-Tėtis tavęs nenuveš. Ir baik kalbėt tokiu tonu.
Nukiūdinu užsikaist virtulį. Truputį laikas gal man pasipasakoti apie save, kol lauksime, kol užvirs vanduo.Taigi.Aš esu Ema, ne Emilija. Man trylika. Nemėgstu kai man kažkas lenda į "subinę". Noriu būt laisva, ko aš dažniausiai negaunu. Gal ir blogai darau pasakydama visą tiesą apie savo ydas ir užsispyrimus, bet neturiu apie ką daugiau pasakoti.Taigi:

• nevalgau iš kai kurių vietų, tarkim iš mūsų kaimuko krautuvės.Mnao užsispyrimas nuo mažens.Atseit ten viskas sena.Nors taip ir yra.
• Mėgstu pasižaipyt iš kitų drabužių.
• Nekenčiu arklių kvapo.
• Daug ko nevalgau.
• Labai bijau erkių, skurzdelių.

Beje, gyvenu Kauno rajone, nuostabiame kaime- Ringauduose.Iš viso dvi maisto parduotuvės.Liux, ar ne? Iš tikro tai nesąmonė.Užvirė vanduo. Einu darytis kavą, todėl tiek jums ir teko sužinoti apie mane. Tik užpyliau pasigirdo mano telofonas. Kas skambina? Tai...o ne!