- Labas rytas, Emute,- nusišypso mama. Aš apsimiegojusiai atsakau:
- Labas. Kepi ką prašiau?
-O taip. Prisimeni, ką sakiau? Ką sakiau reikia įsidėti į kelionę? Ar jau pamiršau, kad išvažiuoji? Suprungčiu.Kaip galima pamiršti tokį dalyką? O ką man reikia įsidėt? Ai, žibintuvėlį.
- Gerai įsėdėsu, pirmiausia noriu kavos.
- O kada valgysi?- kaip visda užknisa mama.
- Mama, gal aš jau nemaža? Man jau trylika, jei nori žinot. Kada norėsiu, tada pavalgysiu. Tėti nuveši iki sodybos Ievos? Ar man su tuo kur nusižiūrėjau autobusiuku varyt?
Iš tėčio nesuliaukiu atsakymo.Jis ismeigęs akis į teliką. Bet mama, aišku,viską žino ir grieštai atsako:
-Tėtis tavęs nenuveš. Ir baik kalbėt tokiu tonu.
Nukiūdinu užsikaist virtulį. Truputį laikas gal man pasipasakoti apie save, kol lauksime, kol užvirs vanduo.Taigi.Aš esu Ema, ne Emilija. Man trylika. Nemėgstu kai man kažkas lenda į "subinę". Noriu būt laisva, ko aš dažniausiai negaunu. Gal ir blogai darau pasakydama visą tiesą apie savo ydas ir užsispyrimus, bet neturiu apie ką daugiau pasakoti.Taigi:
- nevalgau iš kai kurių vietų, tarkim iš mūsų kaimuko krautuvės.Mnao užsispyrimas nuo mažens.Atseit ten viskas sena.Nors taip ir yra.
- Mėgstu pasižaipyt iš kitų drabužių.
- Nekenčiu arklių kvapo.
- Daug ko nevalgau.
- Labai bijau erkių, skurzdelių.
Beje, gyvenu Kauno rajone, nuostabiame kaime- Ringauduose.Iš viso dvi maisto parduotuvės.Liux, ar ne? Iš tikro tai nesąmonė.Užvirė vanduo. Einu darytis kavą, todėl tiek jums ir teko sužinoti apie mane. Tik užpyliau pasigirdo mano telofonas. Kas skambina? Tai...o ne!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą