Su Ieva nusprendėme nulipti pažiūrėti, nors kojos neklausė. Tyliai, kiap pelytės, truputį persirvetėme prieškambario link.Ir jūs isivaizduokit, kaip nugriuvo jos močiutė... Abi nulekėm, pastatėm ją ant kojų. Moteris sakė, kad labai įsigando mudviejų.Ieva, pabučiavo močiutę, pasodino į krėslą. Šios moters vardas buvo Irena. Na, ji papasakojo, dėl ko čia atėjo.
- Pasimti Tėjos atėjau,ar užmiršai, Ievute? Štai senelis laukia mašinoje, sudėk visą maistą, užrišk Tėjai pavadėli, padaryk viską. Gal galėtum tu, mergaite, mane pakelti?
-Močiute, čia Ema, argi nebeprisimeni?
-O, prisimeni tave, galbūt pameni, kai valgei maža būdama korį?
Aišku, kad prisimenu.Dar ir kaip. Taip Irenai ir pasakiau. Tada paėmiau senyvą moterį už rankos ir pakeliau.Ši padėkojo. Ievai net nereikėjo padėti, greitai ji apsisuko, sutvarkė Tėją ir nuvedė pas senelį į mašiną.Tuo tarpu aš susikroviau daiktus į savo rankinę.Lūpdažis, blastienų tušas, pinigai, telefonas, akiniai...vos neužmiršau iPod.Štai ir viskas. Puiku. Grįžo Ieva. JI taip pat viską pasiemė ir mes iškeliavome stotelės link.
***
Oi, kiek dar reiks laukti... Mikriuko kaip nėra, taip nėra. Su Ieva jau pradėjome nervuotis.Bet tolumoje išvydau mūsų mikro skaičiuką ant geltonos mašinėlės.
-O, pažiūrėk, atvažiuoja.PAGALIAU.
Ieva palinksėjo kalba.Išsiėmė penkis litus, o aš jai du penkiasdešimt atidaviau.Kol pinigus suieškojome, mikriukas priardėjo, aš pakėliau ranką ir jis sustojo.Paklausiau vairuotojo:
-Į Akropolį?
-Taip, žinoma,- šis malonus vyriškis nusišypsojo.
-Už du,- duodama penkių litų monetą prabilo Ieva. Vairuotojas palinksėjo galva.
Atsisėdome.Tada Ieva prakalbo apie namus.Aš virpančiu balsu paklausiau, ar mes juos užrakinome.O ne....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą