8 skyrius

O taip, Justina! Negaliu patikėti, ji sėdi tarp mūsų su Ieva ir žiūri į mane. Užsiveda žiaurus pokalbis.Nenoriu jo prisimti, bet teks! Jis atrodė, truko amžinybę. Negaliu pakesti jos. Išgirstu kuo ramiausiai "labas".
-Labas, kvėša.Nu, Elektrėnų žiburiai kuo tave sugundė...
-Manau, meilė...- Ieva įsikiša.
- Meilė meile, bet aš važiavau ne dėl jos.
-Dėl ko gi, Justinėle?-bandau vaidint, kad ji ir priešė, ir draugė.
- Dėl jūsų.Noriu tavęs atsiprašyti.
-Tik tiek?
- Hmmmm....
-Suprantu, kad ne.Atsiprašyk ir padaryk man staigmeną.Jei aš nustebsiu, atleisiu.Bet tik žodiškai, širdyje ne.
- Ane?
- Nu aaaaa....
Ir ji sugriebė rankomis mano kaklą. Man pradėjo svaigti galva, tai mano pati trapiausia kūno vieta. Tada įsikišo Ieva.
-Gal tu durna? Ką tu darai, debile? Nori į snukį matau.
-Gal tu norėtum?
- Aš norėčiau užvot tau.
Supratau, kad Ieva jai negalės duot į veidą, nes Justė stovėjo nusisukus. Bet mano rankos buvo laisvos ir aš tai padariau.Vožiau.Iš JUstinos nosies sriūvo kraujai ir aš pasakiau:
-Bus karas ne tik žmonių.Bus ir mano ir tavo.Jei neišlipsi kitoje stotelėje, tada įvyks karas. Girdi?
Iš Justinos pasipylė ašaros.Ir ši pasitraukė į kitą kėdę.Tada Ieva prisitraukė prie manęs.
-Pletkas pletkais, bet matei, JI VERKĖ.
-Tegu.
-Nu jo, gerai vožei.
-Ji žino mano silpniausią vietą, o aš jos. Manau, padariau teisingai.
-Nu jooo...Tu super.

Po supratau, kad padariau klaidą.